Mano vyro dukra iš pirmosios santuokos gyvena su mumis. Vyras sugebėjo teisme išsireikalauti, kad ji pusę mėnesio gyventų su mumis. Dabar ji pusę mėnesio praleidžia su mumis, o kitą pusę – su mama. Mano vyras labai myli savo dukrą, jis negirdi joje dūšios, tenkina visas jos užgaidas.
Aš tam neprieštarauju, priešingai, viskuo jį palaikau. Su ja taip pat palaikau gerus santykius, ji yra gera mergina. Sužinojau, kad laukiuosi vaiko, ir labai džiaugiuosi, kad mano vaikas turi tokį rūpestingą tėvą. Juk daugelis tėvų po skyrybų net nenori mokėti rūpintis savo vaikais.
Mums viskas gerai, jei ne vienas dalykas.Dar kartą grįžęs iš darbo namo randu namuose jo išsiskyrusią žmoną. Pirmą kartą ji mane ignoravo, nepasisveikino ir neatsisveikino. Antrą kartą ji kažką sumurmėjo sau po nosimi ir valandą sėdėjo mūsų virtuvėje. Buvau priversta likti savo kambaryje ir net negalėjau pasigaminti vakarienės.
Nemalonu ją matyti savo namuose, juolab kad ji mano namuose elgiasi kaip šeimininkė. Niekada su ja nekalbėjau, kai ji pasiima mano dukrą, mano vyras ją pasiima pas save. Ji sukėlė jam daug skausmo, ji nėra geras žmogus. Mano vyras taip pat stengiasi su ja nebendrauti.
Pasikalbėjau apie tai su vyru, jis išklausė, gūžtelėjo pečiais, pasakė, kad situacija tikrai nemaloni, bet nesiruošia niekam nieko drausti. Ji turi dukrą pusmečiui, ir jei tikrai nori su ja pasikalbėti, gali ją pasiimti iš mokyklos ir išeiti su ja į lauką. Jai nebūtina likti mūsų namuose, ar ne? Aš pats nenoriu su ja kalbėtis, o su dešimtmečiu apie tai kalbėtis taip pat nederėtų.
Nenoriu įskaudinti mergaitės ir vaidinti piktos pamotės. Tačiau man nemalonu, kad ši moteris yra mano namuose, ir dėl savo padėties negaliu jos paleisti. Dar kartą pasikalbėjau su savo vyru, ir jis tiesiog nenori su ja bendrauti. Ką turėčiau daryti? Aš neturiu jos toleruoti savo namuose
